2011 m. gruodžio 16 d., penktadienis

Šilko priežiūra


Dažnai vėdinkite, retai skalbkite, apsaugokite nuo kandžių!

Šilkas yra ypatingas audinys, pasižymintis unikaliomis savybėmis ir išskirtiniu grožiu. Tačiau jis pareikalaus ir daugiau dėmesio. Norint išsaugoti natūralaus pluošto privalumus, reikia laikytis pagrindinių šilko gaminių priežiūros taisyklių.

Šis natūralus audinys, reaguodamas su deguonimi, turi unikalią savybę "išsivalyti". Todėl jis nesusidėvi taip greitai, kaip medvilnė ar sintetika. Reguliarus vėdinimas nepalieka jokio kvapo, o skalbimą galima atidėti net kelioms savaitėms.

Žinotina, kad šilkiniai gaminiai turi būti skalbiami specialiomis biologinėmis priemonėmis, skirtomis šilkui šaltame, ne aukštesnėje kaip 30 laipsnių temperatūros, vandenyje. Skalaujama tokios pačios temperatūros vandenyje. Skalbti šilką geriausiai rankomis. Sintetinės skalbimo priemonės, net jei ir skirtos šilkui plauti, kenkia natūralioms medžiagoms.

Dėmesio:
šilko negalima skalbti priemonėmis, kurių sudėtyje yra enzimų, nes jie "suvalgo" šilką ir jame po kiek laiko gali atsirasti skylučių. Be to, prižiūrimas netinkamomis priemonėmis šilkas praras savo unikalias savybes, tarp jų - tik jam būdingą švelnumą ir blizgesį.

Džiovinti reiktų paklojus ant sauso švaraus rankšluoščio. Negalima džiovinti saulėje, ant karšto radijatoriaus ar šalia kitų šilumos šaltinių. Lyginkite šilką drėgną iš išvirkščiosios pusės nustačius „šilko“ režimą.

Atsiminkite, kad šilko pluoštą silpnina prakaitas, dezodorantai ir tiesioginiai saulės spinduliai. Šilko audiniui kenkia kosmetika, kurios sudėtyje yra alkoholio (kvepalai, plaukų, nagų lakas ir kt.).

Daugumą šilko gaminių galima valyti chemiškai drėgnuoju ar sausuoju būdu. Tačiau nerekomenduotume to daryti, nes cheminės medžiagos likučiai gali ne tik pakenkti šilkui, bet ir sukelti alerginę reakciją. Norint išsaugoti antialergines šilko savybes svarbu užtikrinti, kad po valymo šilko pluošte neliktų jokių chemikalų likučių.

Veiksmingas būdas apsaugoti šilką nuo kandžių – užšaldymas. Padėkite šilko gaminį šaltoje aplinkoje (-20° C). Tokioje temperatūroje žūsta net tik vabzdžiai bet ir jų kiaušinėliai.

Šaltiniai:
http://viskaskrikstynoms.lt/idejos-krikstynoms/silkiniai-drabuziai-patogu-ir-sveika
http://www.silktime-on.com/lt/apie-%C5%A1ilk%C4%85/prie%C5%BEi%C5%ABra
http://www.grozionamai.lt/info/ivairus/straipsniai/sveikata/151-apie-silka

2011 m. gruodžio 12 d., pirmadienis

Varijacijos rokoko tema. Var. Nr. 3.

Šilkinis šalikėlis 45x140.

Tylus, labai subtilus ir elegantiškas.
Švelnus ir minkštas šalikėlis su augalu ir violetinės spalvos vaisiais linų spalvos fone bei šviesiai violetiniu apvadu.



2011 m. gruodžio 11 d., sekmadienis

Šilkinių audinių rūšys ir šilko tapyba


Tapybai tinka tik gryno šilko audiniai arba audiniai iš šilko ir vilnos mišinio, nes šilko dažai reaguoja tik į šių sudėčių audinių pluoštą. Jeigu audinyje yra sintetinio pluošto, dažai neprikimba ir skalbiant nuspilauna.

Šilko rūšių skirtumai priklauso nuo audinio tekstūros ir naudojamų verpalų.

Mes dirbame su šifonu ir plonu lygiu Ponžė Nr. 05 (22g/m2) šilku.


Ponžė (Ponge)
Šio šilko pavadinimas yra kilęs iš kinų kalbos žodžio pen-chi, kuris išvertus reiškia „rankines stakles“. Dažnai tai yra iš nedažyto laukinių šilkverpių šilko (tussah) išaustas natūralios (t.y. nebalintos drobės) spalvos audinys. Tai nelygaus pluošto ir paviršiaus, grubios struktūros medžiaga. Ponžė šilko svoris gali būti labai įvairus, nuo Nr. 04 – 18 g/m2 iki Nr. 14 – 66/68 g/m2. Plonesnių ponžė rūšių audinys gležnas, labiausiai tinka skarelėms, šalikėliams, o storesni audiniai puikiai tinka palaidinukėms ir marškiniams siūti.

Šifonas ir žoržetas (Chiffon ir Georgette)
Tai labai minkšti, lengvi ir permatomi, paprastai drobinio pynimo audimai. Žoržetas (22/24 g/m2) - tai audinys su aiškiu ir ryškiu, panašiu į krepinį, paviršiumi. Šifonas (15-20 g/m2) – tai švelnus ir permatomas, gana lygaus paviršiaus, paprastai drobinio pynimo audinys iš šilko daugiagijų siūlų. Šie audiniai labiausiai tinka šalikėliams ir skarelėms. Dažai nesilieja taip laisvai kaip ant Ponžė, o spalvos atrodo dar skaistesnės, nes audinys yra labai plonas.

Habotai arba Paj
Tai ruplėto pynimo, paprastos pluošto struktūros audinys. Habotai išvertus reiškia „minkštas, lankstus“. Pirmiausia taip buvo vadinamas Kinijoje arba Japonijoje rankinėmis staklėmis išaustas šilkinis audinys, tačiau dabar tai tapo bendriniu japoniško šilko pavadinimu. Habotai šilkas yra gana sunkus (43/67 g/m2). Jis labiausiai tinka interjero detalėms ir paveikslams tapyti. Lengvesnės habotai šilko rūšys vadinamos paj. Tai labai lengvas ir lengvai plyštantis audinys, todėl tapytiems drabužiams yra per daug plonas, tačiau puikiai tinka pamušalams, skarelėms ir šalikėliams. Piešinys lengvai išsilieja, nesugeria daug dažų, todėl palyginus su storesniais šilkiniais audiniais būna gana šviesus.

Krepdešinas (Crepe de Chine)
Plonas, lengvas drobinio pynimo krepas (Nr. 08-16 – 32-72 g/m2), tačiau pasitaiko ir sunkesnių, Kinijoje audažiamų audinių (176 g/m2). Audžiamas iš šilko daugiagijų siūlų metmenų ir paeiliui poromis prašaunamų krepinio sukrumo ataudų. Šis audinys yra sunkesnis nei prieš tai aptarti ir tinka tiek skarelėms, tiek ir drabužiams, nes mažai glamžosi. Šį audinį lengva dažyti ir siūti. Į jį įsigeria daugiau dažų, todėl spalvos būna ryškesnės ir intensyvesnės.

Krepšifonas (Crepe Chiffon)
Ypatingai plonas ir permatomas, iš labai sukrių šilkinių siūlų drobiniu pynimu išaustas plonas audinys. Idealiai tinka šilkinių šalikėlių ir skarelių tapymui bei užuolaidoms siūti.

Satinas ir krepsatinas (Satin ir Crepe Satin)
Satininis šilkas (apie 40-70 g/m2) austas satininiu pynimu, paprastai labai blizgus ir lygaus paviršiaus. Ant šio šilko paprasta tapyti, tačiau sunku siūti, nes jis yra labai slidus. Satinas labiausiai tinka kaklaraiščiams, šalikėliams ir lengviems rūbams siūti. Krepsatinas (52-64 g/m2) yra dvipusis audinys, kurio viena pusė satininė, kita krepinė. Ši medžiaga yra sunkesnė ir storesnė nei paprastas satininis šilkas, tačiau jį yra lengviau siūti.


Šaltinis:
Knyga “Siidimaal” (Tapyba ant šilko)
Autoriai: Merle Suurkask, Einike Soosaar
Leidykla “Avita” Estija
http://www.vunder.ee/public/files/tehnikad_siidimaterjalidLT.pdf

2011 m. gruodžio 10 d., šeštadienis

Šilkinio audinio savybės


Šilkas šildo, puošia, gaivina ir gydo

Šilkas yra išties unikalus audinys. Jis yra gyvulinės kilmės, todėl jį sudaro net 97% baltymų, 18 žmogaus organizmui reikalingų amino rūgščių. Šilke esanti medžiaga sericinas – šilko klijai, - turi gydomąjį poveikį sudirgusiai, alergiškai odai.

Šilkas yra mikroorganizmams atsparus audinys, todėl labai higieniškas. Be to, jis yra mažai laidus šilumai, todėl šaltu metu šilko drabužiai šildo, o karštu – vėsina. Nors mūsų vaizduotėje šilkas plazda lengva vasarine suknele, iš tiesų savo šiluminėmis savybėmis jis beveik prilygsta vilnai ir yra penkis kartus šiltesnis už medvinę. Tik šilkas yra gerokai lengvesnis ir plonesnis už vilnos audinį, todėl gaivesnis ir gali būti naudojamas vasarą.

Šilkas yra labai tvirtas audinys. Sakoma, kad šilko gija yra stipresnė už tokio paties storio plieno giją. Iš šilko, dėl jo higieniškumo bei tvirtumo, yra gaminami chirurginiai siūlai. Deja, ilgas buvimas saulėje silpnina šilko pluoštą. Jis taip pat netenka savo stiprumo sušlapęs. Tai būtina atsiminti, kad galėtumėt tinkamai prižiūrėti šilko gaminius.

Šilkas geba sugerti labai daug drėgmės. Būdamas vandens garų aplinkoje, 20-25 laipsnių temperatūroje, šilkas sugeria 37-39% vandens, o tai yra beveik tiek pat, kiek vilna, ir du kartus daugiau, nei medvilnė ar linas. Stebėtina, kad, sugėręs tiek drėgmės, liečiant šilkas atrodo tarsi būtų visiškai sausas.

Ypatingai lygus šilko gijos paviršius atspindi šviesą, todėl šilko audiniai pasižymi ypatingu spindesiu, kokiu negali pasigirti nei vienas natūralaus pluošto audinys. Šilkas labai lengvai dažomas, todėl gali būti įvairaus intensyvumo spalvų ir atspalvių. Piešinio dažai įsigeria taip gerai, kad abi audinio pusės būna daugmaž vienodos.

Šilkas ne tik malonus akiai, bet ir dėvint suteikia jėgų. Šilkas yra švelnus, lengvas ir minkštas audinys. Jį tiesiog malonu liesti. Daugelio nuomone, nėra malonesnio audinio už natūralų šilką. Pati gamta sukūrė tokią nuostabią polimerinę medžiagą. Belieka tik liesti ir mėgautis.

Beje, pats sveikiausias audinys yra natūralus šilkas. O natūralus – tai nevalytas, nebalintas arba balintas, dažytas ir kitaip apdirbtas tik griežtai laikantis ekologiškiems audiniams nustatytų reikalavimų!


Kas yra šilkas

Šilkas – tai tvirtas ir švelnus gyvulinės kilmės pluoštas. Šilko siūlus “gamina” šilkaverpis kirminas, kuris dar yra vadinamas mažuoju Kinijos imperatoriumi. Šilkaverpis ėda šilkmedžio lapus (jis maitinamas net 48 kartus per dieną!) ir suvynioja į kokoną šimtus metrų šilko gijų. Šilko kokybė priklauso nuo šilkmedžio, kuriuo minta vikšrai, rūšies, nuo pačių šilkaverpių rūšies bei nuo to, iš kokios kokono dalies gaunama šilko gija. Pats brangiausias ir kokybiškiausias šilkas gaunamas iš vidinės kokono dalies.

Šilkaverpis yra tikras vabzdys-gamintojas. Jis gamina gijas ne tik šilkui (nors šilkas yra pats kokybiškiausias pluoštas), bet ir taftai, atlasui, organzai, satinui, šifonui. Kadangi natūralus šilkas dėl savo ilgo ir krupštaus darbo reikalaujančio gamybos proceso kainuoja išties nemažai, jis dažnai maišomas su kitais pluoštais. Deja, dėl savo brangumo, natūralus šilkas tarp visų tekstilinių pluoštų sudaro tik labai mažą dalį – apie 1%.


Ar žinote, kad:

* natūralus šilkas dega, liepsna tamsi, degdamas skleidžia sudegusių plunksnų kvapą, pluoštas nesilydo;
*dėvint šilko gaminius galima įdegti;
*gaminių iš šilko negalima gręžti ir trinti. Išskalavus drabužius susukti į paklodę ir nuspausti. Po kelių valandų šilką galima lyginti;
*šilkas sugeria kvapus, todėl gaminius iš jo, kaip ir iš vilnos pluošto, prieš dedant į spintą rekomenduotina išvėdinti.


Šaltiniai:
http://www.imunitetas.lt/grozis/stilius/didysis-silko-kelias-2952
http://www.sveikaszmogus.lt/index.php?pagrid=straipsnis&strid=3468
http://viskaskrikstynoms.lt/idejos-krikstynoms/silkiniai-drabuziai-patogu-ir-sveika
http://www.silktime-on.com/lt/apie-%C5%A1ilk%C4%85/privalumai

2011 m. gruodžio 6 d., antradienis

Varijacijos rokoko tema. Var. Nr. 2.

Šifoninis šalikėlis 40x140.

Subtilus konjako spalvos fonas, pastelinės spalvos, rožių vainike - Undinėlė ir auksinė žuvis. Kraštuose dviejų ir trijų rožių kompozicijos, dangiškai žydros spalvos apvadas.
Originalus, rokoko stiliaus, puikiai tinka prie juodos, mažos suknelės.
Rekomenduojame švelniai, bet drąsiai ir galbūt šiek tiek ekstravagantiškai merginai ar moteriai, žinoma, su puikiu humoro jausmu.





2011 m. gruodžio 5 d., pirmadienis

Varijacijos rokoko tema. Var. Nr. 1.

Šilkinis šalikėlis 45x140.

Švelnių pastelinių tonų vijoklis su melsvais žiedeliais,vos gelsvame fone. Krašteliai rausvai rudi.
Kaip ir būdinga barokui, labai puošnus, bet kartu subtilus ir elegantiškas.
Rekomenduojame brunetėms, bet tinks ir blondinėms.





2011 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

Rožės mene


Dėl savo grožio, kvapo ir trumpalaikiškumo rožės paprastai yra siejamos su trimis gyvenimo sferomis: meile, mirtimi ir rojumi. Pagal mitologiją rožė išaugo iš mirštančio Adomo kraujo. Ji tapo ir Afroditės, graikų meilės ir grožio deivės, simboliu. Nors rožė ir buvo garbinama kaip „gėlių karalienė“ jau ankstyvojoje graikų poezijoje (pvz. Sapfo dainose apie gamtą), vaizduojamame mene rožės atrodo buvo sutiktos su mažesniu susidomėjimu.

Rozetė, stilizuotas gėlės žiedo pavidalo ornamento motyvas, naudotas jau nuo senovės Egipto laikų. Tačiau rožės kaip atskiro motyvo dar nebuvo. Nors grynai rožės pumpurą galime pamatyti ant monetų iš Rodo salos. Romoje rožės pasirodė anksčiau už Graikiją. Nuo 3-ojo amžiaus pr.m.e. iki Romos imperijos žlugimo rožės buvo dažnai minimos literatūroje, o taip pat atliko svarbų vaidmenį mirties apeigose. Rožės buvo vaizduojamos mozaikose ir freskose katakombose, ypač ankstyvajame krikščioniškajame mene. Kuomet krikščionybė išplito po Europą, rože, kuri anksčiau buvo Veneros simbolis, pradėta simbolizuoti kankinius ir Kristaus kančias. Tačiau vis dėlto romėnų laikais rožės buvo vaizduojamos taip apibendrintai, kad sunku ir neįmanoma jų atpažinti. Viduramžiais rožė tapo meilės, dvasinio ir žemiško grožio įsikūnijimu, o taip pat ir pagrindiniu Mergelės Marijos simboliu. Balta rožė reiškia jos kuklumą, nuolankumą, o raudona - jos meilę. Raudona rožė taip pat yra kankinių simbolis.

Menininkai išryškino šiuos įvairius prasmės lygmenis kaip centrinę temą įvairiuose paveiksluose: Madona stovinti prie rožių krūmo ar rožėmis padengto skeptro arba rožėmis nuklotame hortus conclusus (uždarame sode, minimame Giesmių giesmėje). 15-ame amžiuje išpopuliarėjo paveikslai, vaizduojantys Madoną sėdinčią priešais rožių groteles. Šis simbolizmas ypač ryškus svarbiausio Kiolno mokyklos dailininko Stefan Lochner (1405/15-1451) religiniame paveiksle „Madona rožių pavėsinėje“ ir Martin Schongauer (1445-1491) „Madona rožių sode“. Schongauer piešinys vaizduoja dvi skirtingas rožes. Balta, pusiau pilnavidurė rožė - tai Rosa X alba L.‘Semiplena‘, raudona rožė – tai Rosa gallica L. Rožės, išraižytos medyje arba akmenyje virš klausyklos langelio, simbolizuoja paslaptį, iš čia frazė „sub rosa“. Ši simbolika taip pat paaiškina Quentin Massys (1465/66-1530) „Notaro portretas“.

Dar dažniau, ir su vis didesniu tikslumu bei kruopštumu, rožes pradėta vaizduoti italų mene nuo 15-o amžiaus. Šiandien trys rožės gali būti atpažintos iš piešinių: raudona, single French rose, balta, pilnavidurė balta Jorkų rožė (rose alba) ir jos rožinė forma. Čia reiktų paminėti ir Florencijos dailininko Sandro Botticelli (1445-1510) „Veneros gimimas“. Krentančios rožės gali būti identifikuotos kaip Rosa X alba L. Balta Jorkų rožė (rose alba) yra pavaizduota kituose Botticelli paveiksluose. Vienintelis jo paveikslas vaizduojantis raudoną rožę, tikriausiai Prancūzišką rožę, yra „La Primavera“.

Provanco ir damaskines rožes savo paveiksluose vaizdavo garsūs olandų ir flamandų meistrai. Jan Bruegel vyrenysis (1568-1625), Rachel Ruysh (1664-1750) ir Jan van Huysum (1682-1749) nutapė daugybę paveikslų su rožėmis. J.Bruegel vyresniojo „Kvapo alegorija“ netgi iliustruoja kaip rožės buvo naudojamos. Jis vaizduoja sodą su žydinčiais augalais ir rožių rinkėjas, su visa laboratorija ir distiliavimo įranga, gaminančia rožių vandenį vaistams. Yra Rachel Ruysh, Karališkojo dvaro rūmų Diuseldorfe dailininko, Geltonosios Austriškos rožės (Rosa foetida Herrm) paveikslas. Tai viena iš Azijos rožių marokiečių atvežtų į Ispaniją. Dryžuotoji rožė (Rosa gallica L.‘Versicolor‘) taip pat gali būti atpažinta didžiųjų olandų menininkų darbuose, įskaitant Redoute mokytoją, Gerard van Spaendonck. Jei judėsime per istoriją į priekį, rožių garbinimas darėsi vis labiau visuotinas, o pradėjus populiarėti europietiškam sodui, rožė tapo vis labiau dekoratyvinis augalas ir žemiškos meilės simbolis.

Pagal Petra Andrea Hinz straipsnį, Pierre-Joseph Redoute „The Roses“, Taschen 2007.

2011 m. lapkričio 26 d., šeštadienis

Rožės raudonos ir baltos 2

Antrasis šilkinis šalikėlis apie baltas rožes.
Šviesiame fone dominuoja balta rožė Alba Cimboefolia, krašteliai gelsvi.
Sublitus ir iškilmingas, elegantiškas ir prabangus.

Matmenys 45x140.




2011 m. lapkričio 25 d., penktadienis

25 būdai kaip pasirišti skarą ar šalį

Ruduo, žiema artėja, pats skarų ir šalių nešiojimo metas! Tikimės šis filmukas ne tik parodys skarų rišimo galimybių įvairovę, bet ir pažadins jūsų kūrybinę gyslelę, užves ant kelio naujų idėjų paieškose.

2011 m. lapkričio 11 d., penktadienis

Rožės raudonos ir baltos

Šilkinis šalikėlis 45x140.

Šilkas pražydo dideliu, tamsiai raudonu rožės Indica Cruenta žiedu.
Fonas subtiliai gelsvas, apvadas rausvas. Puošnus ir prabangus šalis.
Puikus aksesuaras vakarėliui.



2011 m. rugpjūčio 29 d., pirmadienis